Pasaka: Rudnosiuko vaikystės obuolys

Mielas prancūziškos kilmės rudnosiukas Leo iš www.mazimazi.lt 

Kitą kartą į Rudnosiukiškes vėl atėjo ruduo. Šį kartą truputį vėliau, negu įprasta. Prinoko grybai, uogos, stirnos...

Rudnosiukas prisiminė pernykštį rudenį, prisiminė meiliuosius kiškius ir nutarė nunešti jiems dovanų, kad paskui neskambinėtų be reikalo. Nupirko parduotuvėj obuolį ir neša. Kiškiai pauostė obuolį, bet... nevalgė.

- Neskanus? – nustebo Rudnosiukas, - ar sukirmijęs?

- Nesukirmijęs... bet atsiduoda mėsa, sūriu, tarakonais, makaronais, žuvimi, - atsakė kiškai, - Ir visiškai neatsiduoda tavimi.

- Dovanotam obuoliui į kirmėles niekas nežiūri! – įsižeidė Rudnosiukas, bet kiškiai laikėsi savo.

Pajuodo Rudnosiukas it koks juodnosiukas ir nukėblino sau, pro ašaras kelio nematydamas.

Kėblino kėblino, kol parkėblino į seniai užmirštą savo vaikystės sodą. Ir pamatė obelį, po kuria buvo supiltas kapelis, o ant jo matėsi išblukęs užrašas:

„Čia ilsisi Rudnosiuko vaikystė“.

Rudnosiukas išsikasė savo vaikystę, nuvalė žemes, pakuteno ją ir pabučiavo į nosį. Vaikystė kaipmat prisikėlė iš numirusiųjų... Kikendama įsiropštė į obelį ir numetė Rudnosiukui patį pačiausią obuolį iš pačios viršiausios viršūnės.

Rudnosiukas lėtai kramtė jį, kramtė ir ėmė viską prisiminti – viską viską... Tuos laikus, kai jis dar buvo mažas mažas Rudnosiusiukas, o ši obelis – maža maža obelylytė... Ir kaip juodu vis lenktyniaudavo, kuris užaugs didesnis. Ir štai vieną dieną obelis praaugo Rudnosiuką. Nenorėdamas pasiduot, Rudnosiukas įsilipo į jos viršūnę ir tapo visa galva didesnis už obelį. Paskui Rudnosius dainavo savo obeliai dainas, kol vieną dieną jos viršūnė neatlaikė jo dainų ir nulūžo. Rudnosiukas išdribo iš obels ir nusilaužė nosį. Nosį sugipsavo, o pasveikęs Rudnosiukas subrendo ir daugiau niekad į savo obelį nebelipo...

- Nunešiu kiškiams obuolių iš savo vaikystės sodo! - sumetė Rudnosiukas.

Kiškiai kramtė Rudnosiuko obuolius ir skaniai čepsėjo:

- Dabar mes viską žinome apie tave... Kokios puikios, Rudnosiuk, buvo tavo vaikystės dainos...

Kokios puikios mintys, kokie puikūs varnėnų čiulbėjimai aplink tavo galvą.

Klausydamasis tokių pagyrų, Rudnosiukas ėmė jaustis itin puikiai – pasikėlė į puikybę ir nusklendė it koks balionas. O kiškiai plojo letenėlėm ir šaukė net apsiputoję:

- Tu esi pats puikiausias Rudnosiukas, kokį tik esam sutikę.

- O jūs patys kiškiausi kiškiai, - pamojavo jiems Rudnosiukas ir sklendė toliau. Kuo toliau sklendė, tuo labiau sklendėsi savy, kol pavirto tamsiu lietaus debesėliu, laistančiu savo vaikystės sodą su medyje tupinčia jaunyste.

Autorius Vytautas Landsbergis, pasaka iš www.alfa.lt