Apie vaikų kūrybiškumą ir jo skatinimą

Ką pasakytumėte apie idėją, kad reikia pabandyti valgyti silkę su šokoladu? Tikriausiai pasakysite, kad tai kvaila ir nelogiška mintis. Tačiau specialistai pataria – jokiu būdu nepulkite kritikuoti, jeigu tokį sumanymą pareikš jūsų vaikas. Mat taip galite pakenkti mažylio kūrybiškumui. Be to, siekiant skatinti vaikų kūrybiškumą, nereikia ir patiems pamiršti būti kūrybiškiems. „Kas yra kūrybiškumas ir kaip jį skatinti?“ – būtent taip vadinasi naujas mūsų portalo straipsnis, kurį ir kviečiame skaityti.

(Straipsnio autorės Rasa Pilkauskaitė Valickienė, Monika Skerytė-Kazlauskienė, šaltinis http://www.ikimokyklinis.lt/)

Kalbant apie vaikų kūrybiškumą ir saviraišką, svarbu suprasti ir savo, suaugusiųjų, kūrybines galias. Vaikai mokosi visų pirma mėgdžiodami savo artimus asmenis. Jei jie elgiasi kūrybiškai, laiko save kūrybingais, savo elgesiu „užkrečia“ ir vaikus. Svarbu suvokti, kad kūrybišku gali jaustis ir būti kiekvienas, net ir nedirbantis jokio kūrybinio darbo.

Mokslininkai tai vadina kasdienybės kūrybiškumu – kai elgiamės šiek tiek kitaip, netikėtai sau patiems ar aplinkiniams. Kasdienybės kūrybiškumas gali pasireikšti bet kokioje kasdienėje veikloje – tai gali būti kitoks požiūris į laisvalaikį, namų tvarką, netikėtas rūbų derinimas ar šukuosena. Pasielgti kūrybiškai – pasielgti naujai, ne taip, kaip visada, ir tokių veiksmų sritis gali būti labai plati, nebūtinai susijusi su meno objektų kūrimu.

Vaikų kūrybiškumas

Kalbant apie vaikų kūrybiškumą, pradėkime nuo to, kad vaikai jau gimsta kūrybiški. Jiems tenka atlikti labai daug visiškai naujų veiksmų ir tikrai ne visada jie būna nusižiūrėti nuo aplinkinių – vaikai patys ieško, tyrinėja, kuria savo elgesį, veiksmus. Ir neabejotinai dauguma jų yra prasmingi – padeda pasiekti tikslą, įveikti kliūtis, išspręsti kylančius sunkumus.

Viena iš vaikų kūrybos pasireiškimo sričių, kur aiškiai galima pamatyti jų kūrybines galias yra kalbos mokymasis. Kalbos vaikai išmoksta ne iš karto, šiai veiklai, nors ji yra įgimta, prireikia daug aktyvumo ir pastangų. Ir tuomet, kai vaikai pradeda valdyti žodžius ir ima jungti juos į sakinius, beveik visi sakiniai yra vaikų pačių sukurti, originalūs ir prasmingi – perteikia jų mintis, norus, jausmus ar pojūčius, padeda pasiekti tikslą. Dažnai vaikai ir patys prikuria naujų žodžių arba savaip vartoja jau žinomus – tai turbūt pastebėjo visi, bendraujantys su ikimokyklinukais. Vaikai linkę kurti naujus žodžius, jei nežino, kaip tiksliai ką nors įvardinti, ir tai darydami pasitelkia žinomus kalbos dėsnius ir žodžius (pvz., diena, kai nuolat ką nors palieki, būna „palikuonių diena“).

Vaikai iš prigimties yra kūrybingi ir jiems lengviau išreikšti savo kūrybines galias, lyginant su suaugusiais, galbūt dėl to, kad didelę mažųjų laiko dalį užima kūrybinė veikla – jie piešia, lipdo, konstruoja, stato bokštus. Vaikams leidžiama dainuoti ne tik jau sukurtas daineles, bet ir apdainuoti tai, ką jie mato, ką jaučia ir jie nebūtinai turi pataikyti į toną. Taip sukuriamos žavingos vienadienės dainelės. Kita labai svarbi veikla, ne tiesiogiai susijusi su kūryba, bet reikalaujanti daug kūrybinių galių, yra žaidimas.

Ikimokyklinukai daugiausiai laiko praleidžia žaisdami – taip jie mokosi, atkartoja savo išgyvenimus, tokiu būdu įprasmindami šias patirtis ir rasdami joms vietą savo gyvenime. Viena iš būdingiausių ir svarbiausių žaidimo formų šiame amžiuje – tai simbolinis arba vaidmeninis žaidimas, kuomet vaikai prisiima įvairių žmonių ar gyvūnų vaidmenis, kuria ištisus scenarijus, tokius, kaip „namai“, „zoologijos sodas“, „parduotuvė“. Šiems žaidimams reikia daug vaizduotės – vaikams tenka nuspręsti, kas žaidime atstos daiktus, reikalingus pagal žaidimo scenarijų (pavyzdžiui, kas bus pinigai parduotuvėje – popierėliai, kaladėlės, o gal lapai ar kaštonai). Taip pat tenka sugalvoti, kokius vaidmenis prisiimti, kur bus namai ar parduotuvė, iš ko bus pastatytos užtvaros zoologijos sode. Vaizduotė, kaip rodo tyrimai, tiesiogiai susijusi su kūrybiškumu – kūrybiškesni žmonės yra tie, kurie dažniau pasitelkia savo vaizduotę. Pavyzdžiui, žmonės, kurie vaikystėje turėjo įsivaizduojamą nematomą draugą, suaugę yra kūrybiškesni už kitus savo bendraamžius.

Kūrybiškumo vertinimas

Kadangi kūrybiškumas yra apibrėžiamas kaip ko nors naujo, originalaus ir prasmingo sukūrimas, tai vertinant veiksmus, idėjas ar kūrinius, svarbu atsižvelgti į šiuos du kriterijus. Kita vertus, vertinant vaikų kūrybą, gali būti sunku kalbėti apie prasmingumą. Siekiant suvokti, tarkime, vaiko piešinių kūrybiškumą, verta palyginti juos su kitais jo piešiniais – ar visąlaik piešiami vienas į kitą panašūs piešiniai (net jei jie ir labai įdomūs, tai nerodo didelio kūrybiškumo, tiesiog vaikas atrado ką nors sau įdomaus), ar jie yra įvairūs, atspindintys nuotaikas, patyrimus. Taip pat verta palyginti vaiko piešinius su kitų panašaus amžiaus vaikų piešiniais – ar jie tiesiog atitinka to amžiaus vaikų gebėjimus, o gal išsiskiria iš kitų išraiška ar spalvų naudojimu.

Vaiko kūrybinius gebėjimus galima vertinti ir iš kasdienės veiklos ar ypatingų projektų. Pavyzdžiui, vyresniems ikimokyklinukams leidus patiems organizuoti išvyką į miestą, kūrybiškesnis planas bus to vaiko, kuris įtrauks vietas, kur dar nėra buvęs, sumąstys realų, įgyvendinamą planą. Norint įvertinti kūrybiškumą, kai nėra galimybių ilgesniam stebėjimui, galima vaikams pateikti paprastą užduotį – sugalvoti kuo daugiau, pavyzdžiui, apvalių daiktų, arba papasakoti, kaip kuo daugiau skirtingų būdų panaudoti plytą ar kitą daiktą. Panašius testus naudoja ir psichologai. Kaip minėta, svarbu atsižvelgti, kaip atsakymai skiriasi vienas nuo kito ir nuo tokio paties amžiaus vaikų atsakymų, ar jie yra prasmingi, realūs.

Kūrybiškumo kliūtys

Prieš kalbant apie tai, kaip skatinti ir ugdyti savo ar vaikų kūrybiškumą, svarbu yra suprasti, kas gali slopinti, stabdyti kūrybiškumo galias. Kūrybiškumas yra saviraiškos forma, dėl to bet koks išorinis kišimasis į šį procesą gali sustabdyti veiklą, nutraukti kūrybą ar vėliau lemti kūrybiškumo sumažėjimą. Bet įprasta, kad suaugę, turintys daugiau patirties ir žinių, įvairiais būdais kišasi į vaikų veiklą, siekdami padėti, palengvinti, o kartais tiesiog pritrūkdami kantrybės.

Viena iš anksčiausiai pasireiškiančių vaikų veiklos reguliavimo formų – žaislų, kuriuos kūdikiai gali tyrinėti, siūlymas. Kadangi kūdikiai negali patys pasirinkti žaislų, mes nusprendžiame, su kokiais žaislais mūsų vaikas gali žaisti, su kuriais – ne. Ar mes, suaugę, galime sau leisti būti kūrybiškais ir pasiūlyti vaikams ne tik plastikinių barškučių, bet ir, pavyzdžiui, paprastą skepetaitę, dar geriau – su mazgeliais ant kampų, gumbuotą medinį šaukštą, nertą grublėtą zuikį, o ne lygų plastikinį. Žvelgdami kūrybiškiau, jau nuo ankstyvo amžiaus vaikams galim parodyti objektų įvairovę, o įsiklausę į mažųjų jausmus, galime supažindinti juos su tuo, kas tikrai domina, yra kitokio, neįprasta (žinoma, prisimenant saugumo reikalavimus). Taigi, kalbėdami apie vaikų kūrybiškumą, vėl sugrįžtame prie suaugusiųjų kūrybiškumo.

Kūdikiams paaugus ir ėmus judėti, atsiveria platesnės tyrinėjimų galimybės, tačiau suaugę dėl saugumo ir patogumo yra linkę apibrėžti, kas yra „žaislas“, o su kuo žaisti negalima. Kadangi kūdikiai dar nežaidžia, o tyrinėja, todėl jiems greitai atsibosta lygi, nors ir spalvota plastmasė, iš kurios gaminama daugelis vaikiškų žaislų. Ir tuomet tėvams tenka pasitelkti drąsą ir kūrybiškumą ir leisti vaikams tyrinėti namų apyvokos daiktus, padaryti vaikams savos kūrybos tyrinėtinų objektų. Toks tėvų žingsnis taip pat prisideda prie vaikų kūrybiškumo. Jei savos gamybos tyrinėjimų objektai neišlieka, kol vaikas paauga, juos gali priminti nuotraukos, jei šeimoje yra vyresnių vaikų, naudinga ir smagu juos įtraukti į žaisliukų gamybą. Be to, tėvai taip įpranta kurti žaislus vaikams ir vėliau, šiems paaugus, gali užsiimti šia veikla kartu.

Vaikai paprasta labai mėgsta tėvų pagamintus žaislus, ypač, jei patys gali matyti, kaip jie daromi ar jiems net leidžiama dalyvauti šiame procese, ne tik pasirenkant medžiagą, spalvą, bet ir aktyviai prisidedant. Tokiu būdu pirmuosius suaugusiųjų įsikišimus į kūdikių ir mažų vaikų gyvenimą galima praturtinti kūrybiškais sprendimais.

Kai vaikai paauga ir ima aktyviai žaisti, suaugusiems labai norisi vadovauti ir šiems žaidimams. Vienas iš tokių būdų – nupirkus žaislų vis raginti vaikus žaisti jais. Atrodytų, taip ir reikia elgtis. Tačiau, kai vaikai vadovaujasi savo vidinėmis paskatomis, t.y., kai pirma nusprendžia, ką žais, o tik po to pasirenka tinkamiausius tam žaislus ar objektus, tik tuomet jie išmoksta savarankiškai organizuoti žaidimus, žaisti kūrybiškai ir nebūti priklausomais nuo objektų. Tokie vaikai turi ir daugiau kantrybės, ir pasižymi didesne vaizduote.

Jei suaugę kišasi į žaidimo procesą, jie tarsi parodo, kad vaikai neišmano net kaip žaisti, kad visuomet reikia klausytis jų, o ne savo vidinių paskatų. Tokie vaikai vis dažniau ima prašyti, kad suaugę su jais žaistų, kad suorganizuotų žaidimų, nes jie neturi ką veikti, nes reikia dar naujų žaislų. Skatinant kūrybiškumą, svarbu vaikams leisti užsiimti žaidimų kūrimu patiems, suteikiant jiems reikalingą pagalbą – jei vaikai prašo, pateikti tinkamų objektų, pasiūlyti išeitį iš keblios situacijos, nurodžius kryptį, paskatinti patiems ieškoti sprendimo. Apibendrinant, suaugusiųjų indėlį į vaikų žaidimus galima apibūdinti kaip pagalbą nesikišant.

Dar vienas subtilus būdas, kuriuo suaugę įsiterpia į vaikų kūrybinį procesą ir taip gali mažinti kūrybiškumą yra pagyrimai ir kritika. Kritika įvardinama kaip didžiausias kūrybiškumo priešas tiek dideliam, tiek mažam. Kuriant naujas idėjas, elgiantis kitaip nei įprasta, užsiimant kūrybine veikla, svarbiausias yra visai paprastas patarimas – pasistengti kuo labiau atsiriboti nuo kritikos, vertinimo. Kritika stabdo bet kokį kūrybiškumą, nors konstruktyvi kritika gali būti reikalinga vertinimo procese. Tačiau visuomet yra geriau nurodyti idėjų, veiksmų ar kūrinių stipriąsias puses, o ne kritikuoti. Nurodyti stipriąsias puses nėra tas pats, kas girti, nes tai, priešingai gyrimui, suteikia informacijos.

Pagyrimai paprastai jokios informacijos nesuteikia, kaip, pavyzdžiui, tokie pasakymai: „šaunuolis, kaip gražiai nupiešei“, „puikus statinys“, „ak, kaip gražu“. Daugiausiai, ką galima iš šių pagyrimų sužinoti, kad tam, kuris taip sako, patinka, ką nuveikė vaikas. Iš kitos pusės, tokie momentiniai pagyrimai, nesigilinant į tai, apie ką kalbama, gali būti suprantami kaip „taip, matau, atstok, aš užsiėmęs, nenoriu gilintis“. Todėl šie pagyrimai skamba labai paviršutiniškai ir yra tik iš anksto paruoštos frazės, kuriomis paprasta sureaguoti, kai vaikai rodo mums savo veiklos rezultatus, kai nori, kad juos pastebėtume, tačiau neskiriant tam ypatingo dėmesio.

Kyla klausimas, kaip palaikyti vaiką, jei šis, patenkintas ar abejojantis savo veikla, ateina klausti suaugusiojo nuomonės? Pirmiausiai, ką gali padaryti suaugęs, tai skirti vaikui savo laiką, dėmesį. Atradus laiko svarbu išklausyti vaiką – ką jis ketino padaryti, kas pavyko, kas nepavyko, kas, paties manymu, galėtų būti geriau. Tuomet gali būti naudinga įvardinti tokius dalykus, kurie yra svarbūs vaiko tobulėjimui, pavyzdžiui, „aš matau, kad tu tikrai stengeisi, darydamas šį projektą“, „tu pati nupiešei šitą katiną be jokios pagalbos“, „gali didžiuotis, sukūręs pirmą savo melodiją“, „šitos raidės daug vienodesnės nei prieš tai buvusios“.

Tokie pasakymai vaikui suteikia informaciją, kad mums svarbu, ką ir kaip jis daro, kad pastebime, kaip jis stengiasi. Taip pat galime išreikšti savo pojūčius, jausmus, susijusius su kūriniu, kad tai, ką jie daro, paveikia ir mus, pavyzdžiui, „kai naudoji tiek daug spalvų, man atrodo, kad tavo piešinys tampa labai linksmu“, „žiūrėdama į šį žalią rutulį, prisimenu vasaros pievą...“. Tam, kad įsigilintumėme į vaiko pastangas, rezultato poveikį mūsų jausmams, reikia skirti laiko, o dažnai suaugusiesiems jo trūksta. Tokiu atveju geriau vieną kartą per dieną pasikviesti vaikus, kad šie parodytų ir papasakotų, ką nuveikė, ir taip padrąsinti juos vėl imtis kūrybinės veiklos ir kūrybiškų sprendimų, negu dienos metu trumpai šūktelti „šaunuolis“.

Pereinant prie dalykų, kurie skatina kūrybiškumą, pirmiausiai verta paminėti aplinką, palankią kūrybai, skatinančią būti drąsiems ir eksperimentuoti. Jei iš vienos pusės suaugę nori, kad vaikas būtų kūrybiškas, bet iš kitos pusės jiems svarbiau, kad vaikas paklustų reikalavimams, elgtųsi „kaip visi“, tai galų gale nugalės pastarasis reikalavimas. Kūrybiškumui reikalinga laisvesnė aplinka, kai leidžiama išreikšti savo jausmus, norus, net jei jie ir yra keisti, neatitinkantys aplinkinių savijautos, įsitikinimų. Pavyzdžiui, juk akivaizdu, kad pagal visas normas netinka valgyti silkės su šokoladu, bet pamėginti taip derinti galima – jau vien tokia mintis gali rodyti kūrybišką požiūrį į maistą, o ne skonio neturėjimą.

Kūrybiškumui palanki aplinka yra ta, kurioje kitokiems sprendimams suteikiama erdvė, kur galima pasielgti netikėtai, kur drąsa išreikšti savo jausmus yra palaikoma (net jei tai pyktis, tačiau jam išreikšti turi būti rasta priimtina forma), kur leidžiama būti savarankiškiems ir patiems nuspręsti dėl savo veiksmų. Tyrimai rodo, kad tie vaikai, kuriems ankstesniame amžiuje leidžiama dėl paprastų kasdienių dalykų spręsti patiems (pavyzdžiui, kada eiti miegoti, kaip išleisti savus pinigus), yra kūrybiškesni (pgl. Harris, Liebert, 1992). O tai jau susiję ir su drąsa, kuri taip pat laikoma kūrybiškų asmenybių bruožu. Juk būti kitokiu, elgtis kūrybiškiau, reikia pakankamai drąsos. Vaikystėje drąsą atstoja aplinkinių palaikymas „tikiu, kad pavyks“, „manau, kad tu sugebėsi“, „pabandyki ir sužinosim“.

Prie tinkamos kūrybiškumui aplinkos galima priskirti ir sąlygų kūrybinei veiklai sudarymą. Lengviau kurti, kai namie yra popieriaus, kreidelių ar pieštukų, klijų, vaikams pritaikytų žirklių, įvairių medžiagų iš gamtos (gilių, kaštonų, kankorėžių), kuriuos galima panaudoti kūrybiniame procese. Jei tėvams trūksta įkvėpimo, kaip kūrybiškai užsiimti su vaikais, galima įsigyti keletą knygų su kūrybiniais darbeliais, tačiau jos turėtų būti vadovas suaugusiems, ne vaikams, nes vaikai išmoks kopijuoti ir gali nebenorėti improvizuoti.

Yra parašyta ir daug knygų (pravartu pasidairyti jų ir užsienio kalbomis), ką ir kaip veikti su vaikais namie ar gamtoje (kaip jums patinka mintis lauke pabandyti susukti paukščio lizdą?). Pasisėmus įkvėpimo iš knygų, svarbu skatinti ir norą pažinti, suprasti aplink vykstančius reiškinius. O geras supratimas irgi yra kūrybiškumo dalis, nes nenusimanant sunku būti tikrai kūrybišku – gali būti, kad mintys, skambančios labai naujai jau seniai sugalvotos, naujai atrodantys sprendimai jau seniai įgyvendinti.

Nusimanymui skatinti svarbu išnaudoti tai, kuo pats vaikas domisi. Jeigu mėgsta piešti, galima atkreipti dėmesį, kad knygutėse paveikslėlius taip pat nupiešė žmonės, kad kiekvienas piešia skirtingai, kad vaikas pats gali sukurti savo knygutę arba nupiešti paveikslėlius mėgstamai pasakai ir atskleisti, kaip pats supranta pasaką. Jei vaikas mėgsta kompiuterinius žaidimus, galima paskatinti sukurti kompiuterinį žaidimą realybėje – gamtoje ar namuose. Kaip tai atrodytų? Kas turėtų tokiame žaidime vykti? O kaip atrodytų žaidimas, kokio norėtų pats vaikas? Gal galima tai nupiešti, nulipdyti ar kitaip sukonstruoti. Svarbu, kad, galvojant apie konkretų vaiką, kurio kūrybines galias norime sustiprinti, pirmiausiai įsigilintume, kas pačiam vaikui yra įdomu, kas jam teikia malonumo. Remiantis šiomis žiniomis, galima didinti nusimanymą, supratimą toje srityje ir plėsti jį į kitas sferas, juk viskas yra susiję. Pavyzdžiui, jei nežinai, kaip nulipdyti norimą objektą, galima atsiversti, knygą apie skulptūras, atkreipti dėmesį į tai, kaip pastatyti namai, ne tik įprastiniai, bet ir gyvūnų, paukščių, vabzdžių.

Kaip jau minėta, vaikai, kurie yra linkę naudotis savo vaizduote, yra kūrybiškesni. Gera žinia yra ta, kad vaizduotę bei su vaizduote susijusius įgūdžius galima lavinti, taip didinant ir kūrybiškumą. Vaizduotę lavinti galima kasdieniame gyvenime kalbant apie įvairias situacijas, skatinant vaiką įsivaizduoti, „kas būtų, jei...“. Pavyzdžiui, kaip mums sektųsi, jei gyventumėme ant stogo, kas būtų, jei turėtumėm arklį. Galima vaizduotę pasitelkti kūrybiniame procese, pavyzdžiui, daryti spalvų liejinius ant popierius ir juose įžiūrėti gyvūnus, kartu su vaiku sekti pasakas, įpinant tai, kas yra aplinkui.

Lavinti vaizduotę galima ir tada, kai vaikas ko nors labai nori, pavyzdžiui, „galėtum suvalgyti visą vonią ledų“ – mažylis ims įsivaizduoti ir lengviau susitaikys su tuo, kad jo noras negali būti išpildytas tuojau pat. Vaizduotę galima lavinti ir tiesioginiais pratimais, siūlant įsivaizduoti konkrečius dalykus, pavyzdžiui, „įsivaizduok, kad kampe sėdi katinas, dabar įsivaizduok, kad tas katinas yra žalias, kad jis lipa siena ir eina lubomis“. Atliekant tokius pratimus, reikėtų pradėti nuo paprastesnių ir po truputį juos sunkinti. Lavinant vaikų vaizduotę svarbu nepamiršti ir savosios – kuo daugiau fantazuoti, įsivaizduoti, nebijoti kurti kad ir nerealistiškų planų, dalintis tuo su vaiku. Kalbėjimas apie savo mintis, fantazijas, sumanymus, kurie ne visuomet yra teisingi ir įgyvendinami, paskatina ir vaikus kurti mintyse, parodo, kad klysti galima, kad fantazija nėra tas pats, kas realybė.

Vienas iš tvirčiausių dėsnių, galiojančių tiek žmonių, tiek gyvūnų elgesiui, yra pastiprinimo dėsnis: pastiprintas elgesys yra linkęs kartotis. Tai galioja visam elgesiui, bet kokio amžiaus vaikams ir suaugusiems. Taigi, ta pati taisyklė galioja ir kūrybiškam elgesiui. Svarbiausia, ką verta įsidėmėti, norint skatinti kūrybiškumą, kad pastiprinimai būna skirtingi. Vieni yra vadinami išoriniais – jie kyla iš išorinio, aplinkinio pasaulio, kiti vadinami vidiniais ir kyla iš vidinio pasaulio. Kūrybiškumą didina vidiniai pastiprinimai: pasitenkinimas darbu, džiaugsmas dėl sukurto kūrinio, pasididžiavimas, malonumas, kai problema išsprendžiama nauju, dar nebandytu ir efektyviu būdu.

Yra atlikta daug tyrimų, kurie parodė, kad išorinis pastiprinimas, pavyzdžiui, kai paskelbiama, kad kūrybiškiausias darbas bus apdovanotas, arba kai už kiekvieną piešinį gaunamas įvertinimas, mažina kūrybiškumą ir norą užsiimti kūrybine veikla. Tik labai stiprūs kūrėjai gali pagal užsakymą sukurti šedevrus. Galvojant apie išorinį atlyginimą, kūrybinės galios nebetenka jėgos, net ir įdomiausia veikla, gaunant už ją užmokestį, tampa tiesiog atlyginamu darbu ir nebetenka vidinio pasitenkinimo. Todėl kaip išorinis atlygis nebetinka ir pagyrimas „šaunuolis, kaip gražiai nupiešei“, nes imama piešti dėl tokių pagyrimų, stengiamasi įtikti ir veikla praranda žavesį.

Norint sustiprinti vidinį pasitenkinimą, tenka pasitelkti savo vaizduotę ir komentuoti vaikų darbus, atkreipiant dėmesį į jų pačių jausmus bei veiklos rezultatus, pavyzdžiui, „atrodai patenkintas, tokį darbą nuveikęs“, „gali didžiuotis, radęs tokį tinkamą ir naują sprendimą“, „smagu, ar ne?“. Vaikas, kuris pats jausis gerai kurdamas, dirbdamas ar užsiimdamas kokia kita veikla, kuris atras gebėjimą džiaugtis kad ir mažu rezultatu („šį kartą nepavyko, bet užtat sužinojau, koks sprendimas nėra tinkamas“), ta veikla užsiims ir toliau. Juk remiantis dėsniu, vidinis pasitenkinimas yra geriausias pastiprinimas.

Kartais suaugusiems tereikia atkreipti pačių vaikų dėmesį į vidinį pasitenkinimą, paskatinti juos pastebėti savo džiaugsmą, malonumą, atrasti tai net ir tuomet, kai yra sunku („tu tikrai pavargai tvarkydamas kambarį, jau norėjai viską mesti, bet dabar gali džiaugtis radęs jėgų pabaigti – pažiūrėk, kaip viskas švyti, o tu gali didžiuotis – nes švyti dėl tavo pastangų“). Tam tik reikia sustoti ir pajausti vaiką, galbūt giliai slypinčius vaiko jausmus.

Apibendrinant, svarbu prisiminti, kad visiems vaikams lemta būti kūrybiškais, vieniems daugiau, kitiems – mažiau. Siekiant išlaikyti jų kūrybiškumą, kartais pakanka atsižvelgti į vaikų jausmus, norus, išklausyti juos, paskatinti išreikšti tai ant popieriaus, suvaidinti, papasakoti kaip pasaką, paraginti pačius rasti sprendimą, įveikti kliūtis. Kartais norisi labiau lavinti vaikų kūrybiškumą, tuomet svarbu pasitelkti jų saviraišką, vaizduotę, padėti įžvelgti kūrybos malonumą. Ir nepamiršti patiems būti bent šiek tiek kūrybiškesniais nei vakar.

Nuotraukos iš čia 1, 2, 3.


Šaltiniai:
De Mille R. Put Your Mother On the Ceiling: Children‘s Imagination Games. Gestalt Journal Press Editon, New York, 1997.
Harris J.R., Liebert R.M. Infant and Child. Development from Birth through Middle Childhood. Prentice-Hall, London, 1992.
Myers D.G. Psichologija. Poligrafija ir informatika, 2008.


Autoriai rekomenduoja pasiskaityti:
Apie padrąsinimus užuot gyrus: Ginnot, H. G. Tarp tėvų ir vaiko: nauji senų problemų sprendimai. Vilnius. Via Recta, 1999.
Apie fantazijos panaudojimo galimybes: Oaklander V. Langas į vaiko pasaulį. Žmogaus psichologijos studija, Kaunas, 2007.
Apie vaidmeninius žaidimus ir apie žaidimo svarbą: Žukauskienė R. Raidos psichologija. Margi raštai, Vilnius, 1996.
Apie jausmų svarbą ir būdus, kaip į juos atsižvelgti: Faber A., Mazlish E. Laisvi tėvai, laisvi vaikai. Gardenija, Kaunas, 1999.